Knygnešio diena

    Žodis „knygnešys" sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę. Sunkiai kitoms tautoms suprantamas arba daugeliui visai neįsivaizduojamas ir tas istorijos tarpsnis, kuris lėmė to žodžio atsiradimą. Matyt, gimtojo žodžio draudimas sava išraiška beveik nesutinkamas tautų istorijoje.

    Lietuviški dar neišspausdinti rankraščiai slapta keliaudavo net per tris rusų valdžios parengtas užtvaras į vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą. Pasienyje reikėjo įveikti tankias kareivių gretas, raitąją žvalgybą, seklius ir muitininkus.

    Lietuviškos spaudos gabentojus, priskirdamas prie jų ir save, pirmą kartą pavadino knygnešiais aušrininkas Jonas Šliūpas. Pasienyje jie dar buvo vadinami pakininkais, nes knygos būdavo gabenamos supakuotais ryšuliais. Sugauti knygnešiai trejiems - penkeriems metams buvo tremiami į Sibiro atšiauriausias vietas, teisiami iki penkerių metų kalėjimu, o kurie nesustodavo bėgdami per sieną - nušaunami vietoje. Kartais bėgimu pateisindavo paprasčiausią žmogaus nužudymą. 

    Per 1865-1904 metų laikotarpį platinimui buvo išleisti 1830 leidinių. Per šį laikotarpį gabendami ir platindami lietuvišką spaudą caro valdžios policijai ir žandarams įkliuvo 2900 žmonių. Knygnešiams dažnai talkino paprasti kaimo žmonės, pamaldžios moterys, zakristijonai, škaplierninkai.

    Šiuo laikotarpiu įstaigoje yra paskelbtas karantinas, todėl minėjimas vyko prie bibliotekos pateikiant informaciją apie knygnešius, istoriją ir faktus. Skaitytojams bibliotekoje buvo pasiūlytos knygos apie knygnešius ir spaudos draudimo metą.